Pasakas.net

Pasakas

Lietuviešu valodā

Īkstītis (Pirštelis)

Teicējs: Irena Jakovļeva

Samazināt teksta izmēru Palielināt teksta izmēru

Buvo senelis ir senelė, ir jie paprastoj blogoj trobelėj gyveno. Ir jie vaikų neturėjo. Senelis išėjo arti, o senelė liko. Ji trupino burokus ir atpjovė geležimi pirštelį. Nunešė ant krosnies ir nusviedė. O pirštą aprišo, gal kuo aptepė. Pati kūrena krosnį ir blynus kepa. Kepa ji blynus tuos, tiktai girdi — ant krosnies žabaruose kas traška. Žiūri:

     Ogi kas čia? Ogi tu, vaikeli, iš kur tu?

     Et, mama atpjovei pirštelį, tai iš pirštelio būsiu mamai sūneliu. Tai dabar nešiu tėtei valgyti.

Senelė surišo, jis ir neša. Neša, neša, nunešė ligi kalnui, jis lobe ir šaukia:

      Tėte, tėte! Tas klauso:

      Ogi kas čia? — nuo kalno bėgt. Tas Pirštelis atneša pusryčius.

      Iš kur tu ėmeisi?

      Mama  trupino  burokus,  atpjovė  pirštelį  ir  užmetė  į  žabarus. Paėmė valgį, atsisėdo.

      Ai, tėveli, nulįsiu į arklio ausį ir akėsiu. Jis akėja. Tuokart važiuoja ponas su šešiais arkliais.

      Padėk, dieve!

      Ačiū.

      Na, kas čia, žmogau, tavo akėja?

      Tai mano sūnus akėja.

      Na?! Na, o kaip?

      Arklio ausy.

      Parduok tu man! Tėvas jau ir negaili jo.   

      Aš tau duosiu aukso katilėlį.

Tam seniui ir labai gerai. Ir pardavė, ponas nusivežė. Sulaukęs nakties, Pirštelis ir sako į pono tarnus:

            Aš regėjau pas poną pinigų ir riešutų. Tik jūs man padėkit: aš įlįsiu per langą, o jums paduosiu.

Gerai. Kai įlindo, ėmė rėkti:

      Bernai, ei bernai, kas vogt — ar pinigai, ar riešutai?!

      Kam riešutai? Kam riešutai? Pinigus!

Užgirdo ponas ir išvaikė juos. Sulaukė kitos nakties.

— Regėjau pono lašinių... Įlįsiu, atpjausiu lašinių ir jums paduosiu
per langą.

Įlipo ir vėl rėkia:

    Bernai, ei bernai! Ar taukus imt, ar lašinius?! Ką mes darysim?

      Kas iš taukų? Lašinius! Pirštelis ir vėl:

      Bernai, ei bernai, ką imt? Ar taukus, ar lašinius?

Pajuto ponas, užgirdo visas dvaras. Ieškot, ieškot. Pradėjo visa kratyti. O jis į stogo šiaudelį įlindo ir jo neregėt. Rytą šeimininkė nuėjo pjauti lašinių, o jis rėkia:

    Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!

Šeimininkė atsilapojus atbėga į trobą. Nuėjo ponia, pjauna lašinius, o jis rėkia:

    Neliesk, tai mano!

Ir poniai — neliesk! Kas daryti? Nuplėšė tą stogą. Kur jį dėti? Ir nunešė į tvartą.  Karvė kai  ėdė,  ir suėdė šiaudelį su   Piršteliu.  Nueina  karvės laidyti. Kaip laidysi, kad karvės pilve:

    Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!

Perėjo ir ponas, ir ponia — ir vis šitaip. Reikia jau tą karvę pjauti. Ir papjovė. Buvo kūdra. Vėdarus nunešė į kūdrą mazgoti. Merga dar sugrįžo niekočios, o kur buvęs, kur nebuvęs, vilkas atlėkė iš pakalnės ir nusinešė vėdarą. Už kelių dienų — vaikščioja avelės, o vilkas šliaužia į aveles. O tuokart tas berniukytis:

    Piemenės, piemenės, vilkas į aveles šliaužia!

Kaip ims piemenės šaukti! Šaukė, šaukė ir nušaukė vilką.

      Pirštel, Pirštel, kur man tave dėti?

      Nunešk mane į tėvelio dvarelį. Prie tėveliui liksiu, o tu ir vėl sau nueisi.

Kaip šitaip — nunešė vilkas į atšlaimą:

    Pirštel, Pirštel, jau aš atšlaime.

    Ne, vilkeli, nunešk mane į pirkią.
Neša į pirkią. Pirštelis greitųjų smukt

iš vilko ir rėkt:

    Tėte, mama, vilkas pirkioj!

Senė su seniu už kačergų, už geležų — ir užmušė vilką.

     Ko tu čia, boba, ieškai?

     Čia yra mano karvelėlis.

     Kad pažįsti, tai imkis, o kad nepažįsti, tai tau galvą šalin.

Tada ana greitai karvelėlį į sterblę ir per duris. Tada anas pavirto žmogumi. Tada abudu ir atsivedė namo.

  1. a
  2. b
  3. c
  4. d
  5. e
  6. f
  7. g
  8. h
  9. i
  10. j
  11. k
  12. l
  13. m
  14. n
  15. o
  16. p
  17. r
  18. s
  19. t
  20. u
  21. v
  22. z
  23. visas
 

Izmantošana nekomerciāliem mērķiem. Atsauce uz biedrību Ideju Forums obligāta.
e-pasts pasakas@pasakas.net 

Informācija grāmatu autoriem un tulkiem Mūsu draugi
Autortiesības © 2007 Biedrība Ideju Forums. Visas tiesības aizsargātas. Cube Systems – web dizains un izstrāde
  • Pasaku jaunumi
  • Pievienot Google