Pasakas.net

Pasakas

Lietuviešu valodā

Kaķinauska kungs (Ponas Katinauskas)

Teicējs: Irena Jakovļeva

Samazināt teksta izmēru Palielināt teksta izmēru

Buvo kartą katinas —baisus smaguris. ką bobos pasidėdavo, viską katinas prarydavo: smetoną nuo puodynių Nulaižydavo, mėsą iš puodo ištraukdavo. Atgriso bobom katinas ir sako vyrams:

    Važiuojat miškan, išvežkit ir katiną.

    Gerai.

Pagavo bobos katiną, įkišo maišan, užrišo ir įdėjo vežiman. Vyrai nuvežė katiną miškan, maišą dar tris kartus apsuko, kad katinui galva susisuktų ir namų nerastų, ir paleido. Eina katinas mišku, kniaukia, ėsti nori. Žiūri — guli negyvas šernas. Apsidžiaugė katinas, užšoko ant šerno ir ėda, purpia.

Bėga pro šalį kiškis:

    Sveikas gyvas, ponas Katinauska

    Kai šitą suėsiu, kitą papjausiu,— suniurnėjo katinas.

Nusigando kiškis ir nukūrė. Lekia lekia ir susitinka lapę:

    Kūmute, kūmute, kad tu žinotum, kas mūsų miške atsitiko — mažas didelį papjovė. Gal tu drąsi žmona, gal tu jį išbaidytum?

     Gerai,— sako lapė,— aš jį išbaidysiu. Einam.

     Eina lapė pirma, kiškis paskui. Priėjo, ir sako lapė:

      Sveikas gyvas, ponas Katinauskai.

                     Kai šitą suėsiu, kitą papjausiu,— rėkia katinas. Nusigando lapė ir pasileido mišku, kiškis — paskui.

Bėga bėga ir susitinka vilką:

—- Kur jūs taip bėgat kaip akis išdegę?

    Kūmuti, kūmuti, kad tu žinotum, kas mūsų miške atsitiko: mažas didelį papjovė. Gal tu drąsus žmogus, gal tu jį išbaidytum?

    Gerai,— sako vilkas,— aš jį išbaidysiu.

Ir eina visi: pirma vilkas, paskui lapė, gale kiškelis. Eina eina, prieina katiną. Vilkui baisoka: paplonino balsą ir sako:

    Sveikas gyvas, ponas Katinauskai.

    Kai šitą suėsiu, kitą papjausiu! — kad suriks katinas.

Išsigando žvėrys ir bėgt. Bėga, lekia, susitinka mešką.

    Kūmute, kūmute, kad žinotum, kas mūsų miške atsitiko: mažas didelį papjovė. Gal tu drąsi žmona, gal tu jį išbaidytum?

    Gerai,— sako meška,— aš nieko nebijau. Einam, aš jį išbaidysiu.

Eina visi: meška pirma, vilkas paskui mešką, lapė paskui vilką, kiškis paskui lapę. Prieina prie katino. Praskleidę krūmus, žiūri žvėrys, o katinas ant didžiausio šerno tupi ir ėda. Meška sako:

      Sveikas gyvas, ponas Katinauskai.

Baisu katinui žvėrių, bet jis pasidrąsino ir kad suriks:

      Kai šitą suėsiu, kitą papjausiu!

Nusigando žvėrys ir nulėkė mišku. Sustojo vienoj pievelėj ir tariasi, ką daryti. Lapė sako:

            Iškelkim jam banketą, gal galima bus geruoju su juo gyventi, gal mūsų nekliudys.

Gerai. Pasidalijo visi darbus. Meškai reikėjo namelį pastatyti, vilkui — atnešti paršioką, lapei — žąsų, o kiškiui — kopūstų. Meška prikirto medžių ir pastatė trobelytę. Vilkas nuėjo į pamiškę, kur piemuo ganė kiaules, atsigulė prie akmenų ir laukia. Kai tik piemuo toliau nuėjo, jis nutvėrė paršiuką, užsimetė ant nugaros ir parnešė. Lapė nuėjo prie upės, laukė laukė, kol žąsys išlips ant kranto. Kai žąsys sutūpė, lapė jas uodega, uodega, išmušė, išmušė, susikabino ant kaklo ir parnešė. Kiškiukas nubėgo daržan, įlindo pro spragą, prisikirto prisikirto kopūstų, susidėjo kašelytėn ir parnešė.

Pradėjo viską ruošti, kepti, čirškinti. Tik kvepia visas miškas. Kai viskas buvo suruošta, nuėjo meška katino kviesti:

   Ponas Katinauskai, prašom į banketą.

   Nueisiu nueisiu nueisiu,— sumurmėjo katinas. Parlėkė meška:

   Ateis!

Laukia laukia, laukia laukia, o katino — nėra. Eina kviesti vilkas:

   Ponas Katinauskai, prašom į banketą.

   Nueisiu nueisiu nueisiu. Parlėkė vilkas:

   Ateis.

Laukia laukia, laukia laukia, o katino kaip nėra, taip nėra. Eina kviesti lapė:

   Ponas Katinauskai, prašom į banketą.

   Einu einu einu,— sako katinas ir strykt nuo šerno. Parkūrė uždususi lapė:

   Jau ateina.

Išsigandę žvėrys išsislapstė: vilkas palindo po šakų krūva, meška užlipo ant namelio, lapė įlindo olon, o kiškelis liko šeimininke. Atėjo katinas. Kiškis atidarė duris, įleido svečią, o pats dreba,— bijo katino. Katinas tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą, lakti kopūstus. O vilkui taip norisi mėsos, kad net jo uodega, išlindusi iš šakų, kruta. Pamatė katinas, kad kažin kas kruta, pamanė, kad pelė, ir kaip šoks nuo stalo pelės griebti. Vilkas pamanė, kad katinas nori jį papjauti, išsigando. Kaip lindo iš šakų — išsibadė akis, susilaužė-šonkaulius ir išstipo. Katinas, pats išsigandęs, šoko ant pirkios. Meška bumbt nugriuvo nuo namelio ir užsimušė. Lapė bebėgdama pakliuvo šuniui. Liko tik kiškelis su katinėliu, ir abu laimingai ir ilgai gyveno.

  1. a
  2. b
  3. c
  4. d
  5. e
  6. f
  7. g
  8. h
  9. i
  10. j
  11. k
  12. l
  13. m
  14. n
  15. o
  16. p
  17. r
  18. s
  19. t
  20. u
  21. v
  22. z
  23. visas
 

Izmantošana nekomerciāliem mērķiem. Atsauce uz biedrību Ideju Forums obligāta.
e-pasts pasakas@pasakas.net 

Informācija grāmatu autoriem un tulkiem Mūsu draugi
Autortiesības © 2007 Biedrība Ideju Forums. Visas tiesības aizsargātas. Cube Systems – web dizains un izstrāde
  • Pasaku jaunumi
  • Pievienot Google