Pasakas.net

Pasakas

Lietuviešu valodā

Zalkša sieva (Žalčio pati)

Teicējs: Irena Jakovļeva

Samazināt teksta izmēru Palielināt teksta izmēru

Velėjo kartą prie upės trys seserys rūbus. išvelėjo, paskui išsimaudė ir eina vilktis. Jaunesnioji elenytė rado savomarškinių rankovėj žaltį. Sako:

    Žalty, žalty, eik oran! O žaltys klausia:

    Ar tekėsi už manęs?

    Netekėsiu,— sako Elenytė ir vėl varo žaltį oran, o tas vėl klausia:

    Ar tekėsi už manęs?

    Netekėsiu,— sako Elenytė,— atiduok, žalty, marškinius!

    Ar tekėsi už manęs?

Mato Elenytė, kad kitaip žalčio neatsigins, tai ir sako:

     Tekėsiu.

Tada žaltys išlindo iš marškinių ir pasnėrė upėn. Po trijų dienų atvažiavo žalčiai Elenytės. Bet tėvam pagailo dukters, tai ją pavožė po duonakepe, o žalčiam vietoj

Elenytės įvyniojo marškon pušinę ir atidavė. Įsisodino žalčiai pušinę vežiman ir išvažiavo. Važiuoja per mišką, kur medin buvo įkėlę savo gegutę. Tai gegutė ir pradėjo kukuoti:

     Kukū, ne ta martelė,
Kukū, ne smūtnai sėdi,
Kukū, ne gailiai verkia,
Kukū, ne baltos drobės,
Kukū, ne margos juostos.

Atsupė žalčiai maršką, pažiūrėjo. Žiūri — pušinė. Išmetė ant kelio ir grįžta atgal. Tėvai vėl paslėpė Elenytę, o dabar marškon suvyniojo baltą avelę ir atidavė žalčiam. Važiuoja žalčiai per mišką, o gegutė vėl kukuoja:

     Kukū, ne ta martelė,
Kukū, ne smūtnai sėdi,
Kukū, ne gailiai verkia,
Kukū, ne baltos drobės,
Kukū, ne margos juostos.

Atsupė žalčiai maršką ir rado avelę. Išmetė avelę ant kelio, o patys vėl sugrįžo. Atgrįžę du žalčiai apsivyniojo tėvam aplink kaklus: vienas — tėvui, kitas — močiai,— ir sako:

— Jei neduosit dukters, tai pasmaugsim. Nebebuvo tėvams kas daryti ir atidavė dukterį su kraičiais. Važiuojant per mišką, gegutė kukavo:

Kukū, tai ta martelė, Kukū, tai smūtnai sėdi, Kukū, tai gailiai verkia, Kukū, tai baltos drobės, Kukū, tai margos juostos.

 

Nuvažiavo Elenytė pas žaltį, ištekėjo ir gyvena. Turėjo tris vaikus: du sūnus ir dukterį. Gyvena, gyvena Elenytė ir baisiai pasiilgo namų: tėvų, brolių, seserų. Tai ir prašo žaltį, kad leistų ją tėvų aplankyti. O žaltys padavė jai šilkų kuodelį ir aukso žiedą ir sako:

            Kai suverpsi šitą kuodelį ir sunešiosi žiedą, galėsi eiti.

Verpė verpė Elenytė šilkų kuodelį per dienas, per naktis, o jis toks pats ir toks pats. Taip pat ir žiedą — nešiojo nešiojo, o jis nedyla, ir tiek. Tada Elenytė nuėjo pas senelę, kuri gyveno gale lauko, ir klausia, kaip jai suverpti šilkų kuodelį ir sunešioti aukso žiedą. Senelė ir sako:

— Pakurk pirtį, šilkų kuodelį užmesk ant krosnies, žiedą — po krosnim ir parėjus sakyk: „Suverpiau, sunešiojau."

Padėkojo Elenytė senelei, parėjo namo, iškūreno pirtį, kuodelį užmetė ant krosnies, žiedą — po krosnim ir pamatė, kad iš kuodelio iššoko didžiulė varlė. Suprato Elenytė, kad varlė leisdavo šilkus, tai kuodelis ir nemažėjo. Nuėjo Elenytė pas žaltį ir sako:

    Suverpiau, sunešiojau.

    Gerai,— sako žaltys.— O dabar atsinešk sietu vandenio, rezginėm miltų, išsikepk pyragų ir galėsi eiti pas tėvus.

Elenytė niekaip negalėjo atsinešti sietu vandenio, rezginėm— miltų. Ji vėl nuėjo pas senelę, papasakojo viską, o ši sako:

            Įmaišyk, vaikeli, maišymą, ištepk juo sietą, paskui išdžiovink ir atsineši vandenio, o į rezgines įklok marškelę ir atsineši miltų.

Padėkojo Elenytė senelei, parėjo namo, visa padarė, kaip mokė senelė: įsimaišė maišymą, ištepė juo sietą, išdžiovino ir atsinešė vandenio. Įklojo į rezgines marškelę ir atsinešė miltų. Užsimaišė, prisikepė pyragų, susisodino vaikus vežiman ir išvažiavo. Juos palydėjo tėvas, pasakė, kaip jį šaukti, kai norės sugrįžti namo:

Žaliu vyru vyruolėlis, Jeigu gyvaspieno kunkulis, Jeigu negyvaskraujo kunkulis.

 

Tik prisakė niekam nesakyti, kaip jį šaukti. Įlindo žaltys upėn, o Elenytė su vaikais nuvažiavo tėvynėn. Apsidžiaugė namiškiai, sulaukę Elenytę su vaikais, myli kaip išmanydami: pyragus kepa, alų daro. Džiaugiasi ir Elenytė savo tėvais, broliais. Po poros dienų Elenytei darosi neramu: pasiilgo vyro, savo namų ir jau ruošias važiuoti pas žaltį. Tėvai, broliai, giminės prašo dar nevažiuoti, dar pasikieminėti. Broliai klausia, kuo vardu vyras, kaip jį reikia šaukti. Elenytė tyli, nesako. Klausia sūnus: ir tie tyli, nesako. Klausia dukterį, žada mušti, jei nepasakys. Išsigando mergytė ir pasakė dėdėms, kaip reikia tėvą šaukti. Pasiėmė broliai dalges, nuėjo prie upės ir šaukia:

  Žaliu vyru vyruolėlis,
Jeigu gyvas
pieno kunkulis,
Jeigu negyvas
kraujo kunkulis!

Suteliūskavo upė, ir atplaukė pieno kunkulis. Broliai žakt žakt ir sukapojo jį. Ir vėl šaukia:

  Žaliu vyru vyruolėlis,
Jeigu gyvas
pieno kunkulis,
Jeigu negyvas
kraujo kunkulis!

Dabar pasirodė pieno kunkulis, maišytas su krauju. Broliai vėl žakt žakt ir sukapojo. Ir vėl šaukia:

  Žaliu vyru vyruolėlis,
Jeigu gyvas
pieno kunkulis,
Jeigu negyvas
kraujo kunkulis!

Dabar atplaukė jau kraujo kunkulis. Suprato broliai, kad žaltys nebegyvas, ir parėjo namo.

O Elenai tą dieną baisiai neramu, tik rūpi namai, vyras. Pamatė ji priemenėj sukabintas kruvinas dalges ir klausia:

    Tai kol gi jūs, broliukai, dalgelės kruvinos?

    Tai, sesyt, rūdymėliuos pjovėm.

Kitą dieną ji atsisveikino su visais ir išėjo su vaikais namo. Nuėjo prie upės ir šaukia:

    Žaliu vyru vyruolėlis,
Jeigu gyvas
pieno kunkulis,
Jeigu negyvas
kraujo kunkulis!

Suteliūskavo, užvirė upė, ir atplaukė kraujo kunkulis. Suprato Elenytė, kad vyras užmuštas, pradėjo baisiai verkti, klausti vaikus, kas pasakė tėvo vardą.

Atėjo tada prie upės broliai ir šaukia ją:

   Elena sese, grįžk pas mumis,
Mes tau duosim antrą dalią,
Mes taukrausim antrą kraiti.

O Elena atsako:

 Neisiu, broliukai, neklausysiu,
Bėrų žirgelių nevarysiu,
Antros dalelės neprašysiu.
Vieną sūnų
ąžuolėlin,

Kitą sūnų gudobelin,

O šitą laumę — karklų krūman:

Tegul ją žmonės kalba,

Šarkos krykščia, šunes loja.

Pyragėlius akmenų krūsnelėn sukrausiu.

Pati kaip mindrelė parsiūruosiu.

Atėjo tėvas ir šaukia:

 Elena dukra, grįžk pas mane,

Aš tau duosiu antrą dalią,

Aš tau krausiu antrą kraitį.

O Elena rauda:

 Neisiu, tėveli, neklausysiu,
2alų margelių nevarysiu,

Antros dalelės neprašysiu.

Vieną sūnelį ąžuolėlin,

Kitą sūnelį gudobelin,

O šitą laumę karklų krūman:

Tegul ją žmonės kalba,

Šarkos krykščia, šunes loja.

Pyragėlius akmenų krūsnelėn sukrausiu,

Pati kaip mindrelė parsiūruosiu.

Atėjo močia ir šaukia:

— Elena dukra, grįžk pas mane, Aš tau duosiu antrą dalią, Aš tau krausiu antrą kraitį.

O Elena atsako:

 Neisiu, motule, neklausysiu,

Baltų drobelių neraižysiu,

Antros dalelės neprašysiu.

Vieną sūnelį ąžuolėlin,

Antrą sūnelį gudobelin,

O šitą laumę karklų krūman:

Tegul ją žmonės kalba,

Šarkos krykščia, šunes loja.

Pyragėlius akmenų krūsnelėn sukrausiu,

Pati kaip mindrelė parsiūruosiu.

 

  1. a
  2. b
  3. c
  4. d
  5. e
  6. f
  7. g
  8. h
  9. i
  10. j
  11. k
  12. l
  13. m
  14. n
  15. o
  16. p
  17. r
  18. s
  19. t
  20. u
  21. v
  22. z
  23. visas
 

Izmantošana nekomerciāliem mērķiem. Atsauce uz biedrību Ideju Forums obligāta.
e-pasts pasakas@pasakas.net 

Informācija grāmatu autoriem un tulkiem Mūsu draugi
Autortiesības © 2007 Biedrība Ideju Forums. Visas tiesības aizsargātas. Cube Systems – web dizains un izstrāde
  • Pasaku jaunumi
  • Pievienot Google